Niekad negalvojau,jog darysiu kažką panašaus,ir dar viešoje erdvėje,bet negaliu kitaip,nes atrodo sprogs galva nuo viso šito sąmyšio mano mintyse… Toks jausmas,kad jei kam nors pasipasakosiu,tai iš manęs išsijuoks ir panašiai. Tai va,galvoju,gal kažkur talpindamas savo mintis,galėsiu po truputį išsikrauti. Nesu poetas ar literatas,todėl labai į nuoseklumą ir minčių aiškumą nesigilinsiu. Nežinau ar čia ruduo,ar čia su manim kažkas negerai,nes kuo toliau,tuo labiau suprantu,kad esu vienas (neskaitant šeimos,giminių. ), ir kuo toliau,tuo man blogiau… Toks jausmas,kad aš esu lyg koks daiktas,kuris reikalingas tik kai jo prireikia,o iki tol jis guli savo vietoje ir laukia,laukia,laukia… Aš irgi laukiu… Ir tas laukimas tęsiasi ilgą laiką… Per mano „ilgą“ gyvenimą trubūt tebuvo vienas žmogutis,kuris man kėlė neapsakomai malonius jausmus ir išgyvenimus… Vien bendraujant su juo,tiksliau ja,mane pildavo šaltas prakaitas,širdies plakimas pagreitėdavo,ir atrodė lyg esu sapne,iš kurio nenoriu pabust… Bet kaip taisyklė,geri dalykai greitai baigiasi,o su šita pabaiga dingo ir mano noras,ieškot kažko kito,nes žinau,kad geriau negu buvo,vargu ar bebus… Žinau,kad turiu judėt pirmyn,mažiau dejuot,bet turbūt esu per silpnas… Per silpnas emociškai… Kai tik bandau ko nors ieškot,suradęs neriu į krūmus,kad nepasikartotų tai,kas buvo praeityje… Bijau,vėl išgyvent netektį,kuri išrauna gerą gabalą manęs… Nes žinau,kad po antrojo išrovimo,aš jau niekada nebebūsiu aš. Todėl bijau rizikuot,bijau prisirišt prie žmogaus. Taip pat negaliu būt savimi,nes man paranoja,kad vėl būsiu apgautas,pamestas ir iškeistas į ką nors geresnio. Buvo ne kartą taip,todėl kuo toliau,tuo labiau nebetikiu niekuo,kas apibrėžiama jausmais. Darausi šaltas,bandau save apgaut,jog man kitas žmogus patinka,nors iš tikro taip nėra… Galvoju,jog gal kada susiprotėsiu ir iš tikro pradės patikt…Nors ir labai noriu,bet niekaip neišeina jam rasti vietos mano pusiau suakmenėjusioje ir sužeistoje širdyje… Bleeet…. Koks aš vienas,kad turiu rašyt viską į baltą lapą,negaliu niekam pasipasakot… Nenoriu šitaip nubaigt gyvenimo. Atrodo supa mane žmonės,bendrauju,bet plačiau atsimerkęs matau,kad jie šalia manęs ilgai nebus,nes arba aš juos atstumsiu arba jie mane… Per tą sąmyšį galvoje,aš nebeesu aš… Todėl turiu dėtis kaukę,su kuria atrodo,jog man viskas gerai,džiaugiuos gyvenimu,turiu daug pažinčių,esu laimingas… O tai grynų gryniausias melas… Nėra nieko panašaus… Kaip tik,jaučiu jog degraduoju,ir jei greitu laiku manęs niekas neišgelbės… Na tada ir pamatysiu,bet jaučiu,jog tai bus naujos,bjaurios asmenybės gimimas… Peace!
